Patirtys

Štai aš po ilgų trijų mėnesių ir vėl čia. Su didelėmis ambicijomis ir svajonėmis prasidėjęs projektas užsitraukė tylos šydu po pirmojo rimto įrašo. Kelias savaites po jo paskelbimo buvau euforijoje – visiems taip patiko mano įrašas! Tiek daug žmonių, kurie perskaitė, pajautė mane…  Visiškai to nesitikėjau.

Bet kiek vėliau atėjo įsitikinimas, kad būtinai turiu parašyti kažką stipresnio. Spaudžiau save tol, kol galiausiai atsimušiau į sieną, nes rašyti nėra ką… Arba yra, bet tiek daug, kad atsirinkti ir sudėlioti minčių puslapiuose tiesiog nepavyksta. 

Taip gimė dešimtys pradėtų rašyti tekstų, tačiau jų užbaigti ar net įpusėti nesugebėjau. Artimieji vis klausinėjo, ragino, turbūt ir ne kartą nusivylė ar pagalvojo, kad pirmasis įrašas, matyt, bus ir paskutinis…

Ar kada girdėjai šią frazę?

Aš girdėjau.

Ne filmuose, ne gatvėje, netyčiomis nugirdus nepažįstamųjų pokalbį ir ne knygų puslapiuose ar straipsniuose perskaičiau… Man šią frazę pasakė mano tėtis. Kelis kart. Ir beveik kiekvieną kartą ją išgirdus viduje mirdavau.

Nepagalvok nieko blogo, mano tėtis geras žmogus. Tik nelabai protingas. Būti protingu, mano nuomone, tai, prieš kažką pasakant, pirmiausiai gerai pagalvoti apie pasekmes. Jam, gaila, ne visada tai pavyksta. Jis turi savitą humoro jausmą, kuris dažnai man praskaidrina tamsiausias dienas. Tačiau šį kartą jis nepataikė.

Ir sužalojo mane ilgam…

Labas!

Čia – pirmasis mano įrašas. Iš lėto, mažais žingsneliais judu savo senos svajonės link. Kol kas tiksliai nežinau nei apie ką, nei kaip rašysiu, bet žinau vieną – noriu rašyti. Minčių ir idėjų turiu daug, tad stengsiuosi sudėlioti jas čia. Ar pavyks ir, ar kas nors skaitys, tai tik parodys laikas.