Atsidariusi namuose buvusią vaistinėlę išgėriau gal 20 įvairiausių tablečių. Puikiai žinojau ko noriu, žinojau ką darau. Tik niekaip neprisimenu kodėl. Tą kartą mane išgelbėjo babytė. Išsigandusi pati savęs ir to, kad tikrai galiu numirti, nubėgau pas ją ir iškart pasisakiau ką padariau. Ji girdė mane vandeniu ir draskė mano gerklę kišdama pirštus ir vimdydama tol, kol buvo tikra, kad viskas išėjo.
Būdama 17-kos, rudenį, atsipeikėjau viduryje ežero su batais ir drabužiais, kai vanduo jau sėmė kaklą. Kas išgelbėjo tąkart? Neįsivaizduoju. Galbūt kažkas iš aukščiau. O gal aš pati, supratusi, kad visgi noriu gyventi.
Paskutinį kartą mintys apie savižudybę vėl aplankė praeitą rudenį. Ryte kėliausi ir miegoti eidavau su mintimis apie mirtį. Vairuodama įsivaizduodavau avarijas ar nulėkimą nuo kelio. Pjaustant peiliu maistą galvodavau kur reikėtų durti, kad nukraujuočiau greit ir manęs nespėtų išgelbėti. Stovėdama namų balkone, penktame aukšte, svarsčiau – ar pakaktų aukščio užsimušti mirtinai, ar vis tik reikėtų rinktis aukštesnį statinį.
Šios mintys baisios, tokios sunkios ir taip siaubingai slegia, kad pasidaro sunku kvėpuot. Pasidaro taip nepakeliama, kad, rodos, vienintelė išeitis yra pasitraukti. Išpildyti kažkurį iš svarstytų scenarijų. Ir vėl išsigandau. Nenorėjau atsidurti momente, kai vėl bandysiu, nes bijojau, kad šį kartą gali pavykti. O aš labai norėjau gyventi, nors ir atrodė, kad nebegaliu. Todėl nusprendžiau ieškoti pagalbos. Pirmiausiai pasisakiau artimiesiems, o vėliau susiradau ir psichoterapeutą, pas kurį lankausi iki šiol.
Dabar rašydama šį tekstą sėdžiu mėgstamiausioje savo namų vietoje – balkone, tame pačiame penktame aukšte, ir dėkoju sau, kad visus kartus pasirinkau gyventi.
Aš neišdrįsau. Bet daugelis išdrįsta. Kasdien. Visame pasaulyje.
Vien Lietuvoje kasmet nusižudo apie pusė tūkstančio žmonių (Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis 2020 metais nusižudė 607 žmonės, 2021 metais – 565, o 2022 metais – 527 žmonės).
Nors savižudybių su metais vis mažėja, tačiau tai vis dar labai didelė ir opi problema.
Rugsėjo 10-tą minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. O aš tik noriu mums visiems priminti – išgirskim, pamatykim, atkreipkim dėmesį. Artimojo mintys ir kalbos apie savižudybę nėra niekis. Tai labai rimtas signalas. Nepalikime jo kentėti vienatvėje. Pabūkim kartu, išklausykim, pasakykim kaip svarbu, kad jis yra su mumis. Pasiūlykim pagalbą.
Nes kai tos kalbos baigsis – jau gali būti per vėlu.