Štai aš po ilgų trijų mėnesių ir vėl čia. Su didelėmis ambicijomis ir svajonėmis prasidėjęs projektas užsitraukė tylos šydu po pirmojo rimto įrašo. Kelias savaites po jo paskelbimo buvau euforijoje – visiems taip patiko mano įrašas! Tiek daug žmonių, kurie perskaitė, pajautė mane… Visiškai to nesitikėjau.
Bet kiek vėliau atėjo įsitikinimas, kad būtinai turiu parašyti kažką stipresnio. Spaudžiau save tol, kol galiausiai atsimušiau į sieną, nes rašyti nėra ką… Arba yra, bet tiek daug, kad atsirinkti ir sudėlioti minčių puslapiuose tiesiog nepavyksta.
Taip gimė dešimtys pradėtų rašyti tekstų, tačiau jų užbaigti ar net įpusėti nesugebėjau. Artimieji vis klausinėjo, ragino, turbūt ir ne kartą nusivylė ar pagalvojo, kad pirmasis įrašas, matyt, bus ir paskutinis…
Tad šiandien bėgant 2-ąjai bado dienai (viso bus 7, bet apie tai vėliau) nusprendžiau tiesiog parašyti šį tekstą.
Nebus jame jokio gilinimosi į svarbią temą ar problemą. Tiesiog mano mintys – kai nesirašo.
Kai kūrėme šį tinklaraštį, įsivaizdavau, kad leisiu po vieną įrašą kas savaitę MAŽIAUSIAI. Dabar galiu tik iš savęs pasijuokti. Viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo. Ir rašymas, toli gražu, nėra toks lengvas, kaip man atrodė… O kai reikia aprašyti savo jausmus ar patirtis – čia prasideda didžiausi sunkumai.
Po teksto ,,Tu ne moteris, kol nepagimdei vaiko’’ vėl atsidūriau gilioj duobėj. Emocinėj duobėj. Ir vis dar joje esu, tik jau po truputį kyla noras kažką keisti ir taip nesijausti. Dar iki galo nesupratau, kokios to priežastys, tačiau labai noriu jas surasti. Ir būtinai tai padarysiu.
Ar tas įrašas prisidėjo prie šios būsenos? Gali būti. Tačiau, nusprendusi kalbėti apie savo problemas garsiai, jau tada žinojau, kad skausmas, aplankę prabilus, yra gijimo dalis.
Karantinas man smogė iš esmės ir labai asmeniškai. Buvau ne tik uždaryta savo namuose, bet ir surakinta savam kūne. Pirmą kartą per 26-erius metus taip stipriai pajaučiau ką reiškia tiesiog egzistuoti ir nenorėti nieko. Tokių akimirkų esu turėjusi, tačiau ši buvo pati stipriausia ir truko amžinybę…
Man buvo beprotiškai sunku ir tą emocinį skausmą gydžiau ne knygomis, kursais, filmais ar kitomis naudingomis veiklomis kaip kiti, o bandžiau numalšinti maistu ir alkoholiu. O su pastaraisiais dar neišmokau susidraugauti sveikai ir saikingai, tad gali nuspėti, kokią naudą man davė toks gyvenimo būdas.
Save surinkti po tokio savęs naikinimo yra ganėtinai sunku. Bet aš bandau. Bandau eilinį kartą stotis ir veikti. Nes, nors kol kas ir nepavyksta, bet aš labai labai noriu išmokti mylėti save.
O šis įrašas, tebūnie, pažymi mano jau gal tūkstantąjį, tačiau labai tikiuosi, kad šį kartą, paskutinįjį ir tikrai labai stiprų norą pasikeisti.
Neatsisveikinu, tariu – iki greito! Netrukus pasimatysime. (Šį kartą tikrai greičiau nei Tu manai)
Su meile, R.