Ar kada girdėjai šią frazę?
Aš girdėjau.
Ne filmuose, ne gatvėje, netyčiomis nugirdus nepažįstamųjų pokalbį ir ne knygų puslapiuose ar straipsniuose perskaičiau… Man šią frazę pasakė mano tėtis. Kelis kart. Ir beveik kiekvieną kartą ją išgirdus viduje mirdavau.
Nepagalvok nieko blogo, mano tėtis geras žmogus. Tik nelabai protingas. Būti protingu, mano nuomone, tai, prieš kažką pasakant, pirmiausiai gerai pagalvoti apie pasekmes. Jam, gaila, ne visada tai pavyksta. Jis turi savitą humoro jausmą, kuris dažnai man praskaidrina tamsiausias dienas. Tačiau šį kartą jis nepataikė.
Ir sužalojo mane ilgam…
Pirmasis kartas
2018 metai, tarptautinė moters diena. Kiekvienai moteriai daugiau ar mažiau svarbi šventė. Šią dieną jautiesi svarbi, mylima ir įvertinta. Kaip įprasta, sveikina draugai, mylimasis, bendradarbiai…
Bet aš tą dieną labiausiai laukiau tėčio skambučio, nors iki šiol jis manęs niekada nesveikino. Maniau, vis dar laiko savo maža mergaite ir nepripažįsta fakto, kad tai mergaitei jau 22-eji.
Dienai baigiantis sulaukiau skambučio. Apsidžiaugiau, pamaniau – prisiminė…
Geriau būtų neskambinęs… Tą dieną išgirdau šią frazę pirmą kartą.
– Labas, dukryte. Šiandien moters diena, bet aš Tavęs nesveikinsiu, nes Tu dar ne moteris.
Nusijuokiau, galvojau, kaip visada juokauja.
– O kada jau būsiu moteris? – susidomėjusi paklausiau.
– Kai pagimdysi vaiką.
Staiga išsisklaidė visi juokai. Abiejose ragelio pusėse įsivyravo tyla. Tuo metu dar neturėjau realių minčių apie vaikus, tik pasvajodavau ir nežinojau apie savo problemas, bet jau tada galvoje įsijungė signalas, įspėjantis, kad kažkas čia negerai…
Galvą užplūdo daugybė minčių ir klausimų… Nuo kada moteris įrodo savo moteriškumą pagimdydama vaiką? Juk tiek moterų savanoriškai tiesiog nenori turėti vaikų. O kiek dar tūkstančių moterų, kurios turėti vaikų negali. Juk tai tik pačios moters reikalas ir vaiko turėjimas ar neturėjimas visiškai jos neidentifikuoja kaip moters, neįrodo jos vertės. Juk ji jau gimė moterimi!
Tą kartą nepasakiau ką galvoju… Nutylėjau. O be reikalo. Nes tą frazę išgirdau vėl.
Po metų
Baisiai nelaukiau moters dienos. Jau buvau išgirdusi diagnozę – PKS. Tada tai buvo visiškai negirdėtas ir labai gąsdinantis terminas. Nuotaikos buvo ne kokios, tad labai bijojau sulaukti tėčio skambučio. Visus metus niekaip negalėjau išmesti jo žodžių iš galvos, o sužinojusi, kad turiu sutrikimų, pamažu pradėjau jais tikėti…
Tu ne moteris, kol nepagimdei vaiko.
Patikėk, tokios mintys labai lengvai nusėda galvoje ir giliai įleidžia šaknis. Ypatingai tuomet, kai išgirsti, kad vaikų šiuo metu turėti Tu tiesiog negali.
Tą dieną jis nepaskambino. Šiek tiek nurimau ir slapčia tikėjausi, kad galbūt suprato įskaudinęs. Klydau ir vėl. Kitą dieną sulaukiau skambučio.
– Neskambinau Tau vakar, nes Tu juk žinai mano nuomonę.
– Žinau, – tyliai, drebančiu balsu atsakiau.
– Kai pagimdysi vaiką, tada ir sveikinsiu, – ir frazę palydėjo garsus juokas.
Negalėjau pratarti nė žodžio, gumulas gerklėje tiesiog dusino. Padėjau ragelį. Kiek ašarų tą dieną sugėrė mano pagalvė net neįsivaizduoju… Tokie žodžiai absoliučiai suknisa visą Tavo vidų ir sunaikina paskutinius vilties ir tikėjimo savimi likučius.
Artimiausias žmogus, kuris turėtų palaikyti Tave sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, sudavė Tau patį skaudžiausią smūgį. Ne gydytojas, pasakęs diagnozę, o Tavo tėtis.
Bet ar galima žmogų kaltinti Tave įskaudinus jam nežinant situacijos? Atsakysiu nuoširdžiai – nežinau. Žiauriai pyksti ant žmogaus, bet tuo pačiu ir bandai pateisinti – juk jis taip pasakė nežinodamas… Tačiau, kaip ten sakoma, nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, ar ne?
2019 metai man buvo patys sunkiausi. Nuolat vaikščiojau su mintimis, kad esu sugadinta. Turiu sutrikimą ir esu nieko verta. Niekinau save, savo išvaizdą, savo sprendimus, elgesį. Dar niekada neapykanta sau nebuvo tokia stipri…
Metų pabaigoje išgirsta dar viena diagnozė situacijos tikrai nepalengvino – geltonkūnio nepakankamumas. Gydytoja rėžė tiesiai šviesiai – jei kada ir galėsiu susilaukti vaiko, mano kūnas jo išnešioti nesugebės, gresia persileidimai. Išnešioti įmanoma tik vaistų ir daktarų griežtos priežiūros pagalba. Ne savo jėgomis, ką, atrodo, privalo gebėti kiekviena ,,normali moteris’’… Bet ne aš. Aš brokuota, niekam tikusi.
Ir čia jau kurį laiką sistemingai vykdytai savidestrukcijai stiprėti labai padėjo tėčio žodžiai… Artimųjų, draugų nuolatiniai klausimai ,,Tai kada jau vaikas?’’…
Ant ribos buvau ne kartą…
“On a planet where for thousands of years, even today, a woman’s worth has been judged exclusively by the productivity of her womb, what the hell is the point of a barren woman?”
― Elissa Stein and Susan Kim
Dabar
Šiais metais radau savyje stiprybės stotis ant kojų, tad kartotis tam pačiam scenarijui trečius metus iš eilės neleidau. Neplanuotai. Prieš kokį mėnesį paskambinęs tėtis vėl kažką leptelėjo apie vaikus ir aš tiesiog pratrūkau. Pasakiau, kad kitą kartą gerai pagalvotų prieš aiškindamas apie gimdymą ir vaikus, nes jis net nenutuokia, kad jo dukra jau antri metai gydosi nevaisingumą.
Labai greitai baigiasi visi juokeliai, aiškinimai kaip gyventi ir ką daryti. Ir tuomet pasidaro labai lengva… Tiesiog paleisti ir nebelaikyti to skausmo savyje…
Tegul žino. Tai nėra paslaptis, dėl kurios man turėtų būti gėda.
Susilaukti vaikų – visada buvo mano didžiausia svajonė, bet buvau ją pamiršusi ilgam. Tačiau dabar aš savimi tikiu kaip niekad anksčiau ir žinau, kad man pavyks. Tik pirmiausia turiu tapti pačia geriausia ir sveikiausia savęs versija, nes gijimas prasideda nuo meilės sau.
O pabaigai, noriu paprašyti visų žmonių – nustokite moters klausinėti apie vaikus.
Tai ne Jūsų reikalas. Jūs net neįsivaizduojate, kokį skausmą galbūt išgyvena ta moteris. Galbūt ji vakar patyrė persileidimą? Gal ji su vyru bando pastoti jau 2 metus? O gal ji tiesiog nenori turėti vaikų? Jūs nežinote, kas vyksta jos gyvenime už uždarų durų, kai ji pagaliau gali nusimesti visas kaukes ir apsimestinai Jums nebesišypsoti. Nežinote, kiek ašarų ji išlieja dėl Jūsų, atrodo, nekaltų klausimų…
Gana aiškinti moteriai, kaip jai gyventi.
Užteks.
Neatsisveikinu, tariu – iki greito! Netrukus pasimatysime.
Su meile, R.